Susikrauti daiktus, atsisveikinti su šeima ir išvažiuoti dirbti į Vokietiją – tik dalis sprendimo. Kita dalis prasideda tada, kai lieki vienas su savo mintimis: ar pasirinkau teisingai? Vairuotojas Sigitas prisipažįsta, kad prieš pirmąją kadenciją su „DasWork“ didelių kalbų namuose nebuvo. Buvo tik trumpas pažadas – pirmiausia pabandyti.
„Žmona klausė, ar čia jau tas darbas, kuriame pasiliksiu. Sakiau: palauk, dar neišvažiavau, o tu mane jau įdarbinai dešimčiai metų“, – juokiasi Sigitas.
Tačiau už juoko slėpėsi visai rimti klausimai. Kaip atrodys darbo diena? Su kuo reikės bendrauti? Į ką kreiptis, jeigu kažkas nepavyks?
Pasak jo, prieš keičiant darbą labiausiai vargina būtent nežinomybė.
Gražaus skelbimo neužteko
Sigitas pasakoja darbo pasiūlymą iš pradžių vertinęs atsargiai. Vien didesnis skaičius skelbime sprendimo nenulėmė – norėjosi suprasti, kas už jo slypi.
„Kai žiūri skelbimą, viskas atrodo paprasta. Bet man rūpėjo ir tai, kaip nuvažiuosiu, kur atvyksiu, kas mane pasitiks. Tokie žemiški dalykai. Juk ne atostogų važiuoji.“
Per pirmą pokalbį jis sako klausimų netaupęs. Kai kuriuos uždavė ir antrą kartą.
„Gal kažkam pasirodys, kad kabinėjuosi. Bet geriau paklausiu prieš išvažiuodamas, negu paskui sėdėsiu kabinoje ir galvosiu, kodėl patylėjau.“
Pirmomis dienomis labiausiai nenorėjo vieno – pasirodyti nieko nesuprantantis
Atvykus reikėjo priprasti prie naujos vietos, žmonių ir darbo tvarkos. Sigitas neslepia: net turint vairavimo patirties, naujame darbe vėl pasijunti naujoku.
„Vairuoti moki. Bet nežinai, kur čia kas padėta, kam paskambinti, kaip pas juos viskas vyksta. Ir tada pagauni save galvojantį: gal šito jau gėda klausti?“
Vis dėlto tylėti jis nusprendė nebandyti.
„Pasakiau sau – geriau dabar atrodysiu įkyrus, negu paskui pridarysiu nesąmonių. Paklausiau, išsiaiškinau ir važiuoju toliau.“
Pirmosios dienos, anot jo, buvo intensyviausios ne dėl kilometrų. Daugiausia jėgų pareikalavo nuolatinis dėmesys naujoms detalėms.
Žmonos klausimas telefonu priversdavo šyptelėti
Kol Sigitas pratinosi prie naujos kasdienybės, namuose jo laukė tas pats klausimas: „Na, kaip ten?“
„Pirmą vakarą klausė. Antrą irgi. Sakau: dar net daiktų normaliai neišsidėliojau, o tu jau nori visos ataskaitos“, – šypsosi jis.
Tačiau būtent pokalbiai su artimaisiais padėdavo vakare atsitraukti nuo darbo. Ne visada norėdavosi aptarinėti maršrutus ar dienos rūpesčius. Kartais užtekdavo išgirsti, kas nutiko namuose.
„Žmonėms atrodo, kad sunkiausia vairuoti. O kartais sunkiausia, kai vakare norėtum tiesiog grįžti į savo virtuvę.“
Ar viskas buvo idealu? Atsakymo ilgai negalvojo
Paklaustas, ar pirmą mėnesį viskas vyko sklandžiai, Sigitas nesistengia piešti atviruko.
„Aišku, kad būna nuovargio. Būna, kad kažkur užtrunki, kažko nesupranti iš pirmo karto. Čia darbas, o ne sanatorija.“
Jam svarbiau, kas vyksta tuomet, kai kyla klausimų. Ar žinai, į ką kreiptis? Ar gali pasakyti, kad nesupratai? Ar nereikia pačiam spėlioti, ką daryti toliau?
„Man nereikia, kad kas nors pažadėtų, jog problemų niekada nebus. Noriu žinoti, ką darysime, jeigu jų atsiras.“
Po mėnesio – jau kitoks atsakymas
Pirmą mėnesį Sigitas vadina laiku, per kurį pradedi matyti tikrąją darbo kasdienybę. Pradinis jaudulys sumažėja, atsiranda rutina, o klausimai tampa konkretesni.
„Iš pradžių galvoji apie viską iš karto. Paskui jau žinai, kaip prasidės diena, ką turi pasitikrinti, su kuo susisiekti. Galvoje pasidaro ramiau.“
O ką dabar atsakytų žmonai, jeigu ji vėl paklaustų, ar pasiliks dešimčiai metų?
„Dešimčiai dar nepasirašysiu, – juokiasi. – Bet jau ir nesakau: pažiūrėsim, ar ištversiu pirmą savaitę.“
Svarstantiems apie darbą Vokietijoje Sigitas turi paprastą patarimą: nesistengti per pirmą pokalbį pasirodyti viską žinančiam.
„Klauskite. Apie pinigus, kelionę, darbo tvarką. Apie tai, kas jums svarbu, o ne tik apie tai, ką patogu paklausti. Juk dirbti reikės jums.“
