Vairuotojų darbas dažnai reiškia ilgas dienas kelyje, vienatvę ir šventes, praleistas toli nuo namų. Šiame straipsnyje kalbame apie tikrus jausmus – ką išgyvena profesionalūs vilkikų vairuotojai šventiniu laikotarpiu, kai artumas tampa prabanga, o tylus ilgesys lydi kiekvieną kilometrą.
Vieniša tyla, kuri neturi savaitgalių
Vairuotojo dienos retai turi „penktadienio jausmą“. Kol pasaulis laukia savaitgalio, tu lauki signalo iš namų. Kol vieni renka dovanų sąrašus, tu rikiuoji kilometrus tachografe. Ir tai – ne skundas. Tai – realybė, kurią išgyvena tūkstančiai profesionalių vairuotojų.
Kelias nėra nei blogas, nei geras – jis tiesiog yra. Kaip darbo priemonė, kaip rutina, kaip antra oda. Bet yra momentų, kai tas kelias tampa keistai tuščias. Kai įjungęs autopilotą fiziškai važiuoji pirmyn, bet viduje stovi vietoje. Tai – ne nuovargis. Tai – vienatvė, kuri pasirodo netikėtai. Lyg keleivis, kurio nesikvietei, bet kuris įsitaiso šalia ir važiuoja kartu.
Ir ta tyla – ji neturi savaitgalių. Ji neskiria darbo dienų nuo šventinių. Ji tiesiog yra.
Kai Kalėdos tampa fonine muzika degalinėje
Artėjant šventėms, pasaulis tampa minkštesnis – žmonės dažniau šypsosi, miestai puošiami, vitrinose dega lemputės. Radijo stotys groja tą pačią „Last Christmas“, ir net degalinėse kavos skonis tampa kitoks. Bet kai šventes pasitinki kelyje – tas visas blizgesys atrodo tarsi kito pasaulio dalis.
Tau Kalėdos – tai sustojimas tarp reisų. Tai mandarinas šalia tachografo. Tai trumpa žinutė nuo vaikų: „Tėti, lauksim.“ Tai maršruto koregavimas, kad spėtum paskambinti, kol jie dar nemiega.
Šventės kelyje – tai ne tragedija. Tai tiesiog kitas formatas. Bet būna, kad užtrunki prie vitrinų, kur sukabintos dirbtinės eglutės, ir staiga pasidaro sunku. Ne dėl to, kad tau kažko trūksta, o dėl to, kad viskas primena, kiek daug reiškia buvimas su tais, kurie laukia.
Grožis, kuriuo ne visada yra su kuo dalintis
Vairuotojai mato pasaulį. Kalnai, rūkas virš laukų, ankstyvas rytas su saulėtekio spalvomis – tai ne atvirukai, tai realybė. Bet yra viena detalė: labai dažnai tu jauti, kad neturi su kuo tuo pasidalinti.
Stabteli prie ežero, pasidarai nuotrauką, gal net pagalvoji: „Nusiųsiu žmonai.“ Bet ji dirba, užimta, miega – kita laiko juosta. Ir tas grožis, kuris atrodo kvapą gniaužiantis, lieka tik tavo akyse. Niekas nepasako „vau“. Ir tada išmoksti būti su tuo grožiu vienas.
Ši vienatvė – ne liūdna. Ji – tyli. Ji moko būti ramiai net tada, kai šalia nieko nėra, moko nuraminti visus balsus galvoje ir būti akimirkoje. Bet tuo pačiu – ji primena, kad kažkur yra kažkas, su kuo norėtum viskuo dalintis.
Grįžimas, kuris ne visada lengvas
Sugrįžti namo po ilgos kadencijos – skamba kaip svajonė. Bet dažnas vairuotojas žino, kad realybėje tas grįžimas ne visada toks paprastas. Tu atvažiuoji į vietą, kurią myli, bet jautiesi kaip svečias. Namai gyveno be tavęs. Vaikai paaugo. Žmona turi savo ritmą. O tu – atveži savo tylą, savo nuovargį, savo ilgesį.
Reikia dienos, dviejų, o kartais ir savaitės, kad vėl „prisijungtum“. Kad vėl suprastum, kur padėta druska, kad vėl išgirstum vaikų istorijas, kad vėl prisimintum, kokio stiprumo kavą mėgsta tavo žmogus.
Bet kai prisijungi – tada jauti, kiek daug duoda buvimas. Tada kiekviena diena tampa kaip šventė – net jei be eglutės, be kepsnio, be dovanų. Nes svarbiausia – kad esate kartu. Ir tai, ko pasigendi kelyje, vėl sugrįžta. Vėl jautiesi dalimi. Ne tik gyvenimo, bet ir kažkieno pasaulio.
Vairuotojas – žmogus, kuris neša atsakomybę ir tylą
Mes dažnai pamirštame, kad vairuotojas – tai ne tik žmogus, kuris perveža krovinius. Tai žmogus, kuris veža tylą, atsakomybę, ilgesį. Kuris moka būti vienas, bet vis tiek ilgisi. Kuris žino, kaip užkurti variklį prie -20 °C, bet kartais nežino, kaip pasakyti vaikui: „Aš tave myliu, tik dažnai būnu toli.“
Tai žmogus, kurio darbas dažnai lieka nepastebėtas, bet be kurio pasaulio nepasiektų nė viena šventinė dovana, nė vienas maisto paketas, nė viena kita svarbi kasdienio pasaulio detalė.
Ir būtent per šventes tas darbas įgauna kitą vertę. Kai visi ilsisi, vairuotojai važiuoja. Kai visi sėdi prie stalo, jie kerta dar vienos šalies sieną. Kai visi linki vieni kitiems ramybės, jie tyliai veža 40 tonų per Europą – kad pasaulis nesustotų.
DasWork dėkoja – už tylą, už stiprybę, už buvimą
Mes DasWork kiekvieną dieną kalbamės su vairuotojais, kurie moka būti vieni, bet vis tiek dalinasi. Kurie šventes pasitinka kelyje, bet širdyje lieka arti namų. Kurie nesiekia dėmesio, bet jo verti.
Mūsų darbas – ne tik pasiūlyti maršrutą ar grafiką. Mūsų darbas – būti šalia. Suprasti. Reaguoti. Paskambinti. Paklausti, kaip laikaisi. Nes mes žinome, kad net stipriausiems žmonėms kartais reikia žodžio: „Tu svarbus.“
Šventės – tai ne tik laikas su artimaisiais. Tai ir laikas prisiminti tuos, kurie šventes praleidžia vardan kitų.
Todėl ačiū jums – už kiekvieną kilometrą, už kiekvieną tylų Kalėdų vakarą, už kiekvieną grįžimą.
Net jei kelias ilgas – mes žinom, kad jūs visada grįžtat. O mes visada laukiam.
Ieškai komandos, kuri ne tik įdarbina, bet ir supranta?
Jeigu nori ne tik darbo, o tikro bendradarbiavimo, kuriame svarbus žmogus – ne tik grafikas, kreipkis į mus. Čia rasi ne tik galimybes, bet ir žmones, kurie atsako.
Visada.
Darbo pasiūlymai – kiekvienam pagal poreikį
Žmogiškas ryšys – kiekviename kilometre. Susisiek jau dabar!
