Vilkikų vairuotojų darbas dažnai atrodo paprastas – važiuoji, pristatai, grįžti. Tačiau už vairo slepiasi ne tik kilometrai, bet ir kasdieniai iššūkiai, kurių nemato niekas kitas. Šiame straipsnyje – tikros problemos, su kuriomis vilkikų vairuotojai susiduria kasdien, ir galimi keliai į pokyčius.
Vairuotojo darbas – ne tik vairavimas, bet ir gyvenimo būdas
Tolimųjų reisų vairuotojai yra tarsi šiuolaikiniai keliautojai, kurių darbas – ne tik vairuoti, bet ir gyventi kelyje. Nuo jų priklauso prekių tiekimo grandinės visoje Europoje ir ne tik. Tačiau nors ši profesija atrodo patraukli dėl galimybės pamatyti pasaulį, tikrasis gyvenimas už vilkiko vairo dažnai labai toli nuo romantikos. Vairuotojai susiduria su iššūkiais ne tik būdami kelyje, bet ir po jo – tiek bazėse, tiek grįžę į namus. Tai darbas, kuris reikalauja daug kantrybės, fizinės ištvermės ir gebėjimo susitvarkyti su įtampa. Vis dėlto daugelis jų lieka neišgirsti – jų problemos tampa kasdienybe, kurią kiti priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Darbo ir poilsio režimas: kodėl taisyklės ne visada veikia?
Pagal galiojančius Europos Sąjungos reglamentus, vilkikų vairuotojai turi laikytis griežto darbo ir poilsio režimo. Tai reiškia: 4,5 val. vairavimo – tada pertrauka, o per dieną – ne daugiau kaip 9 vairavimo valandos. Iš pažiūros tai turėtų užtikrinti saugumą ir vairuotojo gerovę. Tačiau realybėje viskas dažnai atrodo kitaip. Dėl vėluojančių pakrovimų, spūsčių ar papildomų užduočių tvarkaraščiai susijaukia, o poilsis lieka tik formaliu skaičiumi tachografe. Kai kurios įmonės netiesiogiai spaudžia „pasivyti“ laiką, net jei tai reiškia vairuoti pavargus. Nors popieriuje viskas gražu, praktikoje vairuotojas neretai lieka vienas tarp reikalavimų ir realybės, kur poilsis tampa prabanga, o ne būtinybe.
Kokybiško poilsio trūkumas – problema, kuri kaupiasi lėtai, bet pavojingai
Net ir tada, kai vairuotojas oficialiai ilsisi, poilsis ne visada būna kokybiškas. Nakvynės vietos dažnai būna triukšmingos, neapšviestos, kartais net pavojingos. Dėl to net ir miegodamas žmogus jaučiasi įsitempęs. Poilsio metu skambina dispečeris, klientas ar kyla klausimų dėl krovinių – tokios situacijos trukdo atsijungti. Visa tai kaupiasi: po savaitės ar dviejų įtampa ir nuovargis išauga, mažėja koncentracija, padidėja klaidų tikimybė. Vairuotojai dažnai patys sako: „atrodo, kad ilsiesi, bet kūnas nespėja atsigauti.“ Kai kuriose šalyse poilsio aikštelės turi dušus, virtuvėles, tačiau jų vis dar per mažai, o situacija Rytų Europoje – dar blogesnė. Tinkamo poilsio stoka ilgainiui virsta lėtiniu nuovargiu, o tai – rimta grėsmė ne tik vairuotojui, bet ir kitiems eismo dalyviams.
Įtempti grafikai – kai terminai spaudžia labiau nei realybė leidžia
Kroviniai turi būti pristatyti laiku – tai žino visi. Tačiau „laiku“ dažnai reiškia įtemptą grafiką, kur vos spėji viską padaryti. Jei pakrovimas vėlavo dvi valandas, niekam nerūpi – vairuotojas privalo laiku pristatyti. Tokia spaudimo grandinė dažnai virsta nenatūraliu darbu, kuriame žmogus tampa tik dar viena detalė. Kai kada tenka važiuoti vėlai vakare, miegoti per trumpai, keliauti per šventes ar savaitgalius. Vairuotojai dažnai sako, kad nėra vietos „net blogai dienai“ – sergi ar jautiesi prastai, bet turi važiuoti. Toks tempas ilgainiui kenkia ne tik sveikatai, bet ir darbo kokybei. Svarbu, kad įmonės pradėtų planuoti realistiškus grafikus, kurie leistų vairuotojui dirbti kaip žmogui, o ne kaip mašinai.
Kodėl kai kurie vairuotojai vengia linijų, kuriose tenka krautis?
Krovinių pakrovimas ar iškrovimas – įprasta ir normali vairuotojo darbo dalis. Tačiau maršrutai, kuriuose šių procesų yra daug – vairuotojams tampa vis mažiau patrauklūs. Ne todėl, kad vairuotojai nenori dirbti, o todėl, kad pats krovimo procesas dažnai būna neorganizuotas, neaiškus ir išbalansuotas. Nežinomybė ir chaosas – tai tikroji priežastis, kuri kelia įtampą.
Vairuotojui svarbiausia – aiškumas. Kada bus pakrovimas? Kiek jis truks? Ar bus padedančių darbuotojų? Ar reikės krauti savarankiškai? Ar yra tam skirtos priemonės? Per dažnai atsakymų į šiuos klausimus nebūna. Laikas vėluoja, sandėliai nepasiruošę, o informacija, jei ir pasiekia vairuotoją, būna paskutinę minutę arba visai neaiški. Kartais tenka laukti kelias valandas be jokios žinios. Kartais – savarankiškai tvarkytis su kroviniu po ilgos kelionės, jau pavargus, spaudžiamam grafiko.
Svarbu suprasti – vairuotojai nebijo darbo. Jie tiesiog nori dirbti normaliai, pagal aiškias taisykles. Kai viskas apgalvota, kai žinomos pareigos ir laikas, kai yra koordinacija tarp vairuotojo, dispečerio ir sandėlio – krovimas tampa sklandus, greitas ir be papildomo streso. Priešingai – kai trūksta aiškumo, atsakomybė išskaidoma neaiškiai, o visa našta gula ant vairuotojo pečių – tada motyvacija krenta.
Todėl įmonėms ir partneriams verta kartu ieškoti sprendimų. Tvarkinga sistema, aiškus grafikas, iš anksto suderinta informacija – tai ne tik palengvina darbą vairuotojui, bet ir padeda visai grandinei dirbti efektyviau. Galų gale, visiems rūpi tas pats – kad krovinys būtų pristatytas saugiai, laiku ir be bereikalingų nervų.
Aikštelės ir bazės – ar jos atitinka profesionalų standartą?
Kalbant apie poilsio infrastruktūrą, dažnas vairuotojas atsiduria situacijoje, kur neturi tinkamos vietos nakvynei, poilsiui ar net paprasčiausiam higienos palaikymui. Vairuotojai profesionalai, todėl ir jų darbo sąlygos turėtų atitikti šį lygį. Deja, aikštelėse dažnai nėra elementarių patogumų – tvarkingų tualetų, dušų, virtuvėlių, o kai kurios bazės labiau primena sandėlius nei vietas, kur žmogus gali pailsėti. Tai sukuria disbalansą – iš vairuotojo reikalaujama profesionalumo, bet jis pats ne visada gauna profesionalias sąlygas. Tai turi keistis.
Emocinė pusė – dažnai pamiršta, bet labai svarbi
Neturėtume pamiršti ir emocinės vairuotojo pusės. Ilgas buvimas kelyje, atskirtis nuo artimųjų, bendravimo trūkumas ir kasdienis spaudimas – visa tai kaupiasi. Tai darbas, kuris reikalauja ne tik fizinės ištvermės, bet ir stiprios psichologinės būklės. Ilgainiui tai gali virsti perdegimu, motyvacijos praradimu ar net depresija. Todėl įmonės, kurios rūpinasi savo vairuotojais, vis dažniau kalba ne tik apie tachografų duomenis, bet ir apie emocinę savijautą.
Ką galime daryti jau šiandien?
Pokyčiai neprasideda savaime – juos kuria žmonės. Įmonės turėtų atviriau kalbėtis su vairuotojais, aktyviai klausti jų nuomonės ir ieškoti sprendimų kartu. Investicijos į bazes, infrastruktūrą, geresnį grafikų planavimą – tai ne kaštai, o ilgalaikė nauda. Taip pat būtina aiškiai apibrėžti, kas patenka į vairuotojo pareigas ir už ką jis gauna atlyginimą. Geras startas – nuo mažų, bet svarbių žingsnių: švaresnė bazė, karštas dušas, laiku sumokėtas atlyginimas. Taip pat – pagarbus tonas ir paprastas skambutis, kuriame vadovas paklausia: „Kaip laikaisi?“ Tokie dalykai keičia kultūrą. Ir jeigu norime, kad vairuotojai liktų šioje profesijoje ilgam, turime pradėti rūpintis jais ne tik kaip darbuotojais, bet ir kaip žmonėmis.
Tavo balsas svarbus – pasidalink savo patirtimi
Dirbi vilkiko vairuotoju? Ar susiduri su panašiomis problemomis? Gal turi idėjų, kaip būtų galima situaciją pagerinti?
Pasidalink savo istorija, parašyk mums – tavo balsas gali paskatinti realius pokyčius.
Kartu galime sukurti sąžiningesnę, žmogiškesnę ir modernesnę darbo aplinką tiems, kurie kiekvieną dieną gyvena kelyje.
