„Kai pirmą kartą užsikūriau vilkiką Vokietijoje, atrodė, kad pasaulis susitraukė ir kartu išsiplėtė iki nepažintų ribų. Viskas nauja – nuo asfalto kvapo iki tų garsiųjų autobanų. Bet didžiausi atradimai slėpėsi ne žemėlapyje, o pačiame tavyje.“
Pirmas išvykimas dirbti vilkiko vairuotoju į Vokietiją daugeliui būna lūžio taškas. Tai ne paprasta nauja šalis ar maršrutai – tai visiškai kitoks gyvenimo ritmas, prie kurio tenka prisijaukinti kasdienybę. Net ir patyrę vairuotojai, pirmą kartą sėdę prie vilkiko vairo Vokietijos keliuose, pastebi dalykų, kurių iš anksto numatyti neįmanoma.
Štai gyva istorija ir patirtys apie tai, kas labiausiai nustebina, kai leidžiesi į savo pirmąjį reisą Vokietijoje.
Kai atstumai tampa apgaulingi, o autobanai – gyvas organizmas
Iš šalies atrodo: Vokietija didelė, bet kelių tinklas tankus. Pirmosiomis dienomis pagauni save galvojant, kad viskas vyksta neįtikėtinai greitai. Vienas miestas, kitas sandėlis, dar vienas klientas – ir diena jau baigėsi. Atrodo, kad atstumai tirpsta akyse.
Tačiau greitai supranti tiesą, kurią išmoksta kiekvienas vilkiko vairuotojas: Vokietijos greitkeliai ne visada reiškia greitą važiavimą.
Spūstys prie didžiųjų miestų, nesibaigiantys kelių remontai ir intensyvus eismas tampa kasdienybės dalimi. Planuoti kelionę pagal vienus kilometrus greitai pasidaro nebegana – tenka skaitytis su realiu eismu. Būtent tada gimsta auksinė vairuotojų taisyklė: Vokietijoje 100 kilometrų ne visada reiškia vieną valandą kelio.
Medžioklė dėl vietos ir kabina, tapusi antraisiais namais
Vienas pirmųjų rimtų iššūkių, su kuriuo susiduri, ištinka artėjant vakarui. Gerą stovėjimo vietą aikštelėje reikia planuoti iš anksto. Laukti paskutinės minutės čia neapsimoka – populiarios vietos akimirksniu prisipildo. Po kelių savaičių galvoje jau dėliojasi savotiškas žemėlapis:
-
„Čia geras dušas.“
-
„Čia galima normaliai pavalgyti.“
-
„O štai čia po 18 valandos geriau net nebandyti ieškoti vietos.“
Prieš išvykstant vilkiko kabina atrodo tik šalta darbo vieta. Tačiau užtenka kelių savaičių, ir ji stebuklingai virsta namais. Čia miegi, valgi, ilsiesi, kalbiesi su šeima per vaizdo skambutį ar tiesiog ramiai gerbi kavą. Maži dalykai – savas kavos aparatas, mėgstama pagalvė ar maisto atsargos kelioms dienoms – staiga įgauna milžinišką vertę.
Nuo chaoso prie ramios rutinos ir paprastų dalykų
Pirmosios dienos kelyje gali atrodyti chaotiškos: nauja bazė, nepažįstami žmonės, taisyklės ir dokumentai. Netgi kalbos barjeras iš pradžių kelia nerimą. Tačiau greitai supranti, kad kasdienės situacijos kartojasi – pakrovimas, rampos numeris, popieriai. O telefonas su vertimo programėle tampa puikiu pagalbininku, kol drąsiai ištari pirmuosius vokiškus žodžius.
Praėjus mėnesiui, chaoso nebelieka. Atsiranda rutina:
-
Tiksliai žinai, kiek maisto pasiimti.
-
Žinai, kuriose vietose patogiausia sustoti pailsėti.
-
Supranti, kad tai, kas pirmą savaitę baidė, dabar tėra įprasta darbo diena.
O kai praleidi savaites kelyje, pradedi iš naujo vertinti elementarius dalykus. Paprastas karštas dušas, šiltas maistas, geras interneto ryšys ir rami rytinė kava, kurios nereikia gerti skubant pakrovimo aikštelėje, tampa tikromis mažomis laimėmis.
Ryšys su namais ir tas stebuklingas momentas – „važiuoju namo“
Darbas toli nuo namų reiškia, kad artimųjų ilgesys tampa kasdienio gyvenimo dalimi. Vakarinis telefono skambutis ar pokalbis su šeima tampa šviesiausia dienos akimirka. Kiekvienas susikuria savo ritmą, padedantį išlaikyti balansą tarp įtempto darbo ir šilumos iš namų.
Galbūt todėl daugelis vairuotojų pripažįsta: pati geriausia reiso dalis yra ne tik sėkmingai atliktas darbas, bet ir tas jausmas, kai baigiasi savaitės kelyje ir pasigirsta mintis: „Viskas, aš važiuoju namo.“ Sava lova, šaldytuvas, vakarienė su šeima ir rytas, kai niekur nereikia skubėti – tai prizai, dėl kurių verta stengtis.
